Gebėjimas priimti teisingus sprendimus

Justinas ADOMAITIS

„ŪP“ korespondentas

Bublių kaimo (Kėdainių r.) ūkininko Rimanto Žebarausko kieme jau išrikiuota technika – traktoriai, krautuvai. Pats laikas rūpintis šiltnamiais, daiginti bulves. Pabrangusiai elektrai ieškoma alternatyvų – malkų iš nuosavo miško.

Su tėvu Henriku valdantis 650 ha javų ir daržovių ūkį R. Žebarauskas pasiskirstęs darbų sektoriais: vyresniajam atitekusi gamybos sritis, jaunesniajam – ūkio strategija, politika. Abu vyrus vienija stipri medžioklės aistra. Ir tai nėra vien noras įsigyti šernienos. Tai sveikatos injekcija gamtoje, bendravimas su adrenaliną vertinančiais vyrais, agroverslo ir agropolitikos prognozavimo pratybos. Be to, medžioklė žmogui suteikia gebėjimą žaibiškai priimti teisingus sprendimus.

 

„Suomiška žemės ūkio technika nežino atokvėpio, dirba žiemą vasarą“, - sako Kėdainių krašto ūkininkai Henrikas ir Rimantas Žebarauskai.

 

„Senasis“ Žebarauskas ūkininkauti pradėjo 1991-aisiais, Rimanto verslo pradžia – 2000-ieji. Žemės plotai – keliolikos kilometrų spinduliu aplink Bublius. Didžiąją dalį sudaro grūdinės kultūros: rapsai, kviečiai, salykliniai ir pašariniai miežiai, kukurūzai. Apie 70 ha auginamos bulvės. Ankstesniais metais turėta svogūnų, tačiau rinka pakoregavo – neverta. Nūnai auga česnakų paklausa. „Kaip sėkmingai auginti vieną kultūrą, reikia bent trejų metų praktikos, tik bulvės reikalauja mokytis visą gyvenimą“, - pastebi R. Žebarauskas

- Ūkį kurti, daržovių, grūdų saugyklas statyti pradėjome plyname lauke, - prisimena H. Žebarauskas. Pasak ūkininko, abu tuos savarankiško verslo dešimtmečius Kėdainių kraštas buvo tarsi žemdirbystės bandymų poligonas. Čia diegtos naujausios technologijos, rinkos pertvaras griovė stipri konkurencija. Augintos ir „politiškai angažuotos“ pelningos kultūros, ir tradicinės, reikalaujančios išmanymo, didelės priežiūros, sunkaus rankų darbo.

Šeimos ūkio ir valstybės paramos lėšomis įsigyta technika reikalavo žmogaus – kvalifikuoto, sumanaus, pareigingo. Pasak R. Žebarausko, tas užtruko beveik dvylika metų. Dabar suformuota kalnus galinti nuversti įgudusių specialistų komanda. Vyrams pakanka kvalifikacijos valdyti javų kombainą, suomišką „Valtra“ traktorių ar manevringą „Merlo“ krautuvą.

- Išskirtinės kokybės ūkio produkciją realizuojame pagal išankstines sutartis, - kalba R. Žebarauskas, - praėjusiais metais nemažus kiekius bulvių išvežėme į Angliją, Graikiją, Suomiją.

Nemenka paspirtis ūkininkui, viena verslo konkurencingumo garantijų  – narystė daržovių augintojų kooperatyve.

Balansuojant tarp javų ir daržovių ūkio atsiperkamumo labai padeda ištverminga, palankiai eksploatuojama suomių technika. Bet kokiu traktoriumi į purios dirvos reikalaujantį bulvių lauką neįvairuosi. Pavyzdžiui, pagal sutartį auginamos traškučiams skirtos bulvės. Jos privalo būti tam tikros formos, deramo tankio. Jeigu augančius gumbus prispaus sunkaus traktoriaus ratai, atitinkamą derliaus procentą teks išbrokuoti. Atrodo, kas bendro tarp bulvės ir traktoriaus arklio galių ar svorio? Tačiau suomiai tą praktikoje išbandė. Anksčiau jie augino bulves, eksportavo jas į Rusiją, tik įstoję į Europos Sąjungą tą pamiršo – atvėrė rinką lietuviškai produkcijai.

- Kiekvienas turime daryti tai, ką geriausiai sugebame, - įsiterpia H. Žebarauskas, - mums suomiai gamina žemės ūkio techniką, mes jiems auginame daržoves.

Žebarauskų (tėvo ir sūnaus) ūkyje – keturi „Valtra“ traktoriai ir tiek pat „Merlo“ krautuvų. Kai kurioms mašinoms jau devyneri, 8 tūkst. motovalandų darbo patirtis, tačiau eina ir per pusnis miške, ir per pavasario polaidžius.

Pasak H. Žebarausko, ūkio darbams buvo išbandyti kitų firmų krautuvai, tačiau jie nepasiteisino, jau sutarta birželio mėnesį iš Suomijos parsigabenti ketvirtąjį  „Merlo“.

 

Pažangus ūkininkas, patyręs medžiotojas selekcininkas Rimantas Žebarauskas prie medžioklės trofėjų.

 

- Su šia technika ūkininkas nepraranda investuoto lito, - pasakoja R. Žebarauskas, - po kelių intensyvaus darbo sezonų suomišką traktorių parduodi už tą pačią kainą, kurią mokėjai pirkdamas naują. Varikliai dirba puikiai. O techniką ūkyje keisti būtina dėl naujų technologijų poreikio, verslo plėtros, saugant turimas lėšas nuo infliacijos. Be to, žinau daug ūkininkų, kuriems patinka pirkti jau išbandytą nenaują suomišką „neužmušamą“ techniką.

Ūkio administracijos patalpose, šiek tiek primenančiose medžioklės trofėjų muziejų, R. Žebarauskas prisimena praėjusio sunkmečio pamokas, svarsto būsimų ūkio modernizavimo projektų galimybes. Pastaruoju metu žemdirbys tapęs gerokai didesnio visuomenės dėmesio subjektu. Pačiam ūkininkui dėl to būtina spartinti žingsnį, atverti žvilgsnį į tolimesnius horizontus.

Įvertinęs rinkos tendencijas, R. Žebarauskas užsimojęs plėsti kukurūzų plotus, susigrąžinti cukrinius runkelius. Keistinas požiūris į chemikalų žemės ūkyje naudojimą. Pasak ūkininko, jie sudaro apie pusę produkto gamybos kaštų, o apie racionalų jų naudojimą tyli ir šalies mokslininkai, ir vietos specialistai.

- Prieš dešimtmetį susipažinau su Danijos agronomais, kurie ir šiandien konsultuoja keletą mūsų krašto ūkininkų, - kalba R. Žebarauskas, - jų paslaugos kainuoja brangokai, tačiau atsiperka su kaupu.

Pasak ūkininko, danų specialistai lietuvius visų pirma moko teisingo mąstymo, vėliau diegia taupaus naujausių žemdirbystės technologijų naudojimo įgūdžius. Danų patirtimi ir mokslo žiniomis pagrįsti laukų tręšimo, pasėlių priežiūros planai. Lietuviai nustebo svečių pamokyti, kaip iš traktoriaus „išspausti“ maksimalią naudą, „priversti“ techniką dirbti keliomis pamainomis.

„Vieną rašai, du minty.“ Mokyklinis skaičiavimo pirmamokslis. Žemdirbys tą matuoja žingsniais ir darbais, kuriuos į priekį veda mintys apie ateitį.

 

Nors kieme dar gausu sniego, suomiška Žebarauskų ūkio technika išrikiuota kasdieniams darbams.

 

Autoriaus nuotraukos

 

 

 

Facebook YouTube Agco Finance Ūkis Ūkininko patarėjas Valstietis